Kartą pas Dalią

Ankstyvas šeštadienio rytas. Apsirėdę šiltais rūbais ir apsiginklavę mantomis, šalia Dalios sodybos, būriuojasi dar apsimiegoję, tačiau jau nusiteikę darbui įvairaus amžiaus žmonės. O koks gi darbas savaitgalį? Iš blizgančių akių matosi – žmonės renkasi ne bulviakasiui. Renkasi tikėdamiesi išmokti, sužinoti, patirti.

Taip prasidėjo projekto labai ilgu pavadinimu („Darni šeima ir tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“) bendruomenės renginys, trunkantis net dvi dienas. Į jį rinkosi mokytojai – nuo lietuvių kalbos, iki kūno kultūros; tėvai – skeptiškai nusiteikę ir begalo aktyvūs; mokiniai – nuo pačių mažiausiųjų iki jau pilnamečių. Žmonių buvo daug, tačiau vietos užteko mums visiems. Taip pat kaip ir sočių pietų, po kurių net pajudėti būdavo sunku.

Bendruomenės renginio tikslas – telkti ir stiprinti bendruomenę. Kaip visa tai vyko? Nuo pat pirmojo ryto geros nuotaikos užtaisas buvo žaidimai. Iš pradžių pagalvojus, kad gana vaikiška suaugusiems žmonėms kažką žaisti, vėliau pakeitėme savo nuomonę. Norėjome žaisti dar, nes supratome, jog tai skatina bendradarbiavimą ir stiprina komandą. Tarp žaidimų dirbome. Nors tai ką mes darėme, turbūt, buvo ne darbas, o malonumas – diskusijų būdu sprendėme įvairius klausimus. Kol mažieji žaidė su „stebuklingomis fėjomis, vyresnieji kalbėjo apie konkrečius pokyčius savyje ir mokykloje. Buvo aptarta ko nepadarėme, ką galėtume padaryti ir ką dar padarysime savo, savo šeimų ir mokyklos labui. Po tokių diskusijų toli gražu nepavargome, o vakare dar laukė šokių vakaras ir kino seansas. Padirbėję ir prisišokę žiūrėjome du filmus. Mažesnieji – animacinį filmą „Kaip prisijaukinti slibiną“, vyresnieji – indišką filmą, kuris nepaliko abejingų „Žvaigždutės žemėje“.

Antrąją dieną darbo pobūdis liko panašus, tačiau daugiau šokome, daugiau šypsojomės ir nenorėjome išsiskirti. Išsijudinome iš vasaros sąstingio ir pasiryžome veikti taip pat aktyviai kaip ir praėjusiais metais. O galbūt netgi pritraukėme naujų žmonių į savo veiklą. Renginio tikslas buvo įgyvendintas, pilni idėjų ir geros nuotaikos viską pabaigėme šokiais, bendromis nuotraukomis ir daina.

Šios dvi dienos daugelį iš mūsų privertė kitaip pasižiūrėti į mus supančią aplinką, suprasti jog mokytojas gali būti ir draugas, tėtis ar mama – kolega, o mokinys ne robotas, o auganti graži asmenybė. Tik nuo mūsų pačių priklauso šių asmenybių ateitis, tad nereikia nieko laukti – veikti reikia jau dabar. Kokį pavyzdį parodysime jaunesnėms kartoms, tokiomis ir džiaugsimės, tad stenkimės, jog džiaugtis būtų kuo.

Jūsų komentaras