Keiksmažodis – laisvės išraiška?

Žodis
Žodis mūsų gyvenimuose turi didelę reikšmę. Jis „žvirbliu išskrenda, jaučiu sugrįžta“. Vienas ne vietoje ir ne laiku ištartas žodis gali mūsų gyvenimą pakeisti kardinaliai. O kaip su tais žodžiais, kuriuos išgirstame? Kažkada teko girdėti pasakymą, jog reikia būti atsargiam prieš dedant ką nors į galvą, nes tai amžinai gali likti mūsų atmintyje. Įdomu – jei mūsų smegenys reaguoja į išgirstus žodžius ir su jais gauna tam tikrą informaciją, kaip smegenys reaguoja į keiksmažodžius? O ar keiksmažodį išvis galima vadinti žodžiu? Juk žodis – didelė mūsų gyvenimo dalis, jis sužeidžia labiau nei kulka, žodis – tarsi gyvenimo prasmė. O kokią prasmę sakiniui suteikia keiksmažodis?

Žodžio laisvė
Laisvė reikšti mintis, kalbėti, išsakyti savo nuomonę itin svarbu bendraujant. Bet kodėl žmonės į savo mintis, rišlius sakinius įvelia piktžoles – keiksmus? Išvis – kam reikia keiktis? „Galbūt taip lengviau išreikšti emocijas“, – pasakytų praeivis. Bet tuomet kam reikalingi jaustukai ir ištiktukai? „Nori pasirodyti „kietesni““, – sako moksleivis. Bet ar rodydamas savo neišprusimą pasirodysi „kietesnis“? Ar žodžio laisve galima vadinti rusiškų keiksmų įpynimą į savo kalbą? Žodį reikia vertinti ir išsilavinęs žmogus neturėtų mėtyti keiksmų į kairę ir į dešinę. Ir tai jokiu būdu negalima vadinti žodžio laisve. Tai yra tik neišprusimas, neišsilavinimas, valios neturėjimas.

Žodžio išraiška
Šlykštu klausytis besikeikiančių jaunuolių. Jeigu pagalvoji apie tų keiksmų prasmę, pasidaro dar šlykščiau. Sakoma – „lenk medį, kol jaunas“. Taigi, jaunas protas, kurį dar galima pakeisti, neverčia taip šlykštėtis, kaip suaugusių žmonių keiksmai. Suaugusiam reikia suvokti, jog jis turi elgtis pavyzdingai, nes juk vaikai dažniausiai nori būti kaip jų tėvelis ir mamytė. O jei tėvai keikiasi kaip „fūristai“? Nereikia stebėtis, kad pyplys jau gali išplūsti ne blogiau nei vietinis alkoholikas. O ką jau bekalbėti apie keiksmus per televiziją, radiją ar internetą.

Kalbos laisvę mes turime, bet, deja, nevertiname. Kalbos negerbiame, jei maišome ją su purvais. Kova su keiksmais – tarsi kova su vėjo malūnais. Jei žmonės patys nesuvoks, jog kalbos laisvė, tai ne kalbėjimas kas ant liežuvio galo, toliau ir teks klausytis šių bjaurybių, kurie net žodžio vardo neverti.

Jūsų komentaras