Plastelino sindromas

Labas, aš esu nevykėlis. Šiandien į mokyklą atėjau su tapkėmis. Neturiu „Nike“ firmos batelių, neturiu visiškai naujų džinsų, esu truputį žemesnis nei kiti, savaitgaliais padedu šeimai, kol kiti linksminasi, stengiuosi mokytis ir būti mandagus, nenoriu būti kaip visi kiti. Gerbiu vyresnius žmones, sveikinuosi su jais, atidarau merginoms duris. Esu visiškas nevykėlis.

Apie nevykėlius tarp mūsų žinome visi. Žinome, kad kiekvieną dieną bendrauti tenka su jais ne du ir ne tris kartus. Tačiau ne kiekvienas supranta, kodėl jiems lipdoma ta etiketė. Supratimo momentas atsitinka tada, kai išdrįsti sau pripažinti – juk aš vienas iš jų.

Aš negaliu šiais metais nusipirkti naujo palto, pirkau jį prieš metus. Bet taip nepritampu prie kitų. Negaliu nešioti madingų aptemtų kelnių – ne ta figūra, net gi nesimėgauju daina, kurią klauso draugė. Taip gaunu nevykėlės etiketę.

Ją gauname daugelis iš mūsų. Vieni mėgaujamės, kiti graužiame save. Vieniems visai nerūpi, kiti daro viską, kad tik pritaptų. Taip atsiranda dar vienas „bandos vienetas“, dar vienas tiesiog norėjęs priprasti. Išlaikyti asmenybę, deja, nėra taip lengva. Išlaikyti asmenybę reikia pastangų.

Iš tiesų, etiketes klijuojame mes patys. „Bandos vienetas“ tai taip pat etiketė. Kodėl? Dėl nepažinojimo. Net nepažinodami žmogaus nuteisiame dėl vienos ar kitos išvaizdos ypatybės. Mes nežinome žmogaus vidaus, minčių, o išvaizdą kiekvienas pateikiame kaip ant lėkštutės. Tuomet „dorojame“ tą išvaizdą kaip tik galima. „Nedera batai, o kokie plaukai nušiurę, kas čia per suknelė?“ nežinia kiek kartų per dieną girdimos frazės. Ir iškart klijuojama etiketė – prastesnis. Nevykėlis. Pagalvokime ką ta etiketė reiškia jaunam jautresniam žmogui.

Visi žmonės, ypač jaunieji, yra kaip plastelinas. Skirtingų spalvų ir kietumo. Tokia frazė, kaip kad „pasižiūrėk kaip tu atrodai“ iš to plastelino gali padaryti du dalykus. Pirma, plastelinas liks visai nepaliestas (žmogui visai nerūpi). Antra, plastelinas bus suminkytas. Pagalvokite kiek tokių „plastelinų“ mes minkome kasdien. Minkome žodžiais, frazėmis, žvilgsniais, kol galų gale turime sau patinkantį (neužkliūnantį ir tiesiog sumenkintą) variantą. Bet palaukite, juk mes pasaulyje ne vieni, kitam tas variantas gali ir netikti. Tada ir vėl – pirštai į plasteliną. Toks žmogus, po „minkymo“ dienos jaučiasi sutryptas. O jei tenka tai iškęsti kiekvieną dieną? Galvokime.

Gerai tiems „kietiesiems“ plastelinams, kurių neveikia nei frazės nei žvilgsniai. Tačiau, nors vienas įtrūkimas – ir tu suminkytas. Nesinori galvoti apie iš prigimties jautrius žmones. Nežinia, kada ateis diena, kai pati aplinka pasikeis, kai pirma mintis sutikus naują žmogų bus teigiama, o ne atvirkščiai. Johnny Depp’as yra pasakęs – „Aš manau, kad kiekvienas žmogus yra keistas. Mes visi turėtume aukštinti savo individualumą, o ne gėdytis ir drovėtis jo“. Prie to galima pridėti ir tai, kad neturėtume gėdytis savo etikečių, nes tiesa yra ta, jog nevykėlio etiketę turime kiekvienas iš mūsų. Ir bendraklasis su „holivudine“ šypsena, ir JAV prezidentas. Pasaulyje tobulų žmonų nėra ir būti jų negali. Kad ir ką vienas žmogus bedarytų tobulai, visada atsiras kitas žmogus, kuris kažką galės padaryti geriau nei pirmasis. Jei to nepamirštume, būtų mažiau suminkyto plastelino. O ir tiek etikečių neklijuotume – sutaupytume laiko.

O čia šiek tiek kitu kampu apie plasteliną – „Purple & Brown“.

Jūsų komentaras