Skautų stovykla „Devynių drakonų upė – 2012“

Viskas prasideda vieną gražų liepos pirmosios rytą, kai keturios merginos: Rūta, Vita, Simona ir Julija – skautės iš Žiežmarių Skirgailos draugovės susiruošia važiuoti į Kauno krašto stovyklą „Devynių drakonų upė“. Stovykla turi prasidėti liepos 5 d. Merkinėje (Varėnos r.), prie Nemuno kranto, bet merginoms buvo pasiūlyta važiuoti anksčiau ir padėti sutvarkyti aplinką, kur gyvens stovyklautojai. Kitaip sakant, merginoms buvo pasiūlyta „zondoriauti“ ir jos, sutikusios su pasiūlymu, išvažiavo.

Vos atvažiavusios merginos mato, kad turi daug darbo. Miškas, kuriame stovyklautojai turės gyventi, yra apžėlęs nuo vieno krašto iki kito. Lygiausia vieta yra štabe, todėl ten merginos laikinai įsikuria. Jau pačią pirmąją dieną jos pradeda bendrauti su skautais iš kitų tuntų ir kartu imasi darbo: tįsia šakas nuo vienos krūvos į kitą ir atrinkinėja: žalias šakas į vieną krūvą, sausas – į kitą. Sekančią dieną visi susiskirsto darbais. Vieni stato vartus, kiti tvarko mišką. Apie vidurdienį atvažiuoja stovyklos viršininkas pask. s.v. Visvaldas Varžinskas ir dar viena padėjėjų komanda. Vakare prie laužo smagiai susipažįstame. Trečiąją dieną viskas vyksta panašiai kaip ir pirmąją, tik dar prisideda darbas padaryti maudyklą su tilteliu ir „vilkų gaudyklę“ (vilkai – tai jaunesnieji skautai). Šios dienos vakare atvažiuoja pagalba iš Ąžuolų tunto su galingesne įranga ir sekančią dieną mes dirbame taip greitai, kad vakare jau darbo nebėra. Zondoriai persikrausto į tą plotą kur turėtų gyventi su savo tuntu.

Na štai, stovykla prasidėjo! Zondoriai po truputį pratinasi prie naujos gyvenimo vietos ir priiminėja atvykusiuosius. Prie mūsų prisijungia ir mūsų draugovės keturiolika skautų. Po truputį atvažiuoja iš visų Kauno krašto tuntų, skautai iš Šiaulių, Panevėžio ir net Rusijos bei Italijos. Visi džiaugiasi stovyklos pradžia. Kai kurie iš jų net nesusimąsto, kad vos prieš kelias dienas toje vietoje, kur jie dabar statosi palapines, buvo neįžengiamas brūzgynas. Vakare visi turime atidarymo rikiuotę, kur pasveikinami atvykusieji, paaiškinama bendra tvarka ir pasakoma tolesnė šio vakaro programa. Tą vakarą, kaip ir kiekvieną stovyklos pirmąjį vakarą, yra stovyklos atidarymo laužas. Jį veda vyr. sesės skautės ir visi laimingi po skautiško laužo keliauja miegoti. Kadangi visi norime būti žvalūs, tai visi turime eiti miegoti 22 val., o 23 val. jau turi būti ramybės metas.

Iš ryto keliamės 8 val. ir einame į rytinę mankštą, kurią veda profesionali jogos trenerė. Po mankštos visi pusryčiaujame, o vėliau į rikiuotę. Rikiuotėje kiekvieną rytą pasakoma dienos programa, pakeliamos vėliavos ir visi paleidžiami ruoštis programai. Antroji stovyklos diena yra skirta susipažinti su rytų šalių kultūra. Skautai daro puokštes-ikebanas, specialias kepures nuo saulės, lanksto origami, daro lietaus vamzdžius ir būgnelius… Visiems linksma, kol neužklumpa lietus. Vėliau visi dalyvaujame šalių pristatymo lauže.

Sekanti diena skirta sportui. Atvažiuoja aikido, kendo ir kitokių sporto šakų meistrai. Vieni rodo kaip laipioti ant lyno, kiti kaip apsiginti, treti pasakoja apie ginklus ir dar kitokias įdomybes. Vakare į stovyklą iš Dainų šventės atvyksta dar dvi mūsų draugovės skautės. Mūsų jau dvidešimt! Smagiai pasportavę visi išsiskirsto į vakaro tuntų laužus ir eina miegoti.

Ketvirtoji stovyklos diena – sekmadienis. Jaunesnieji ir patyrę skautai pagal amžiaus grupes eina į žygį, o stovyklavietėje likę skautai lanko skautoramos punktus ir mokosi naujų dalykų. Patyrusiems skautams, pricams, reikia keltis 4 val. ryto ir keliauti prie Merkinės piramidės. Taip anksti atsikėlę jie vietoje yra jau apie 9 val. todėl jie nueina prie Merkio, išsimaudo, pasidegina, pažaidžia, papietauja ir kažkur apie antrą valandą grįžta į stovyklą. Vakare specialūs treneriai rodo, kaip apsiginti nuo žmogaus puolančio kabliu, spyriu į koją ar laužančiu kaklą. 21 val. visi dalyvaujame šv. Mišiose su atvažiavusiu iš Alytaus kunigu – skautu Vytautu.

Sekančią dieną visi skautai apsiginkluoja ir susiruošia į KARĄ. Yra 6 tautos: Vietnamas, Kinija, Korėja, Tailandas, Japonija ir Mongolija. Kiekvienas tuntas yra atskira tauta išskrus Mongolus. Juos sudaro zondoriai. Niekas iki žaidimo pradžios nežino, kad yra mongolų tauta ir kiekvienos tautos kuria planus su visais žmonėmis esančiais tunte. Netikėtai žaidimo pradžioje pasirodo, kad yra papildoma tauta. Mongolų nėra daug, bet jie turi savo galingą vadą ir gerą taktiką. Jie pasidaro įrankį su kuriuo stumia žmones nuo savęs ir atbaidymui pila ant jų vandenį. Nors visi galvoja kitaip, mongolai nėra žiaurūs. Jie labiau linkę ne nugalėti tautas, o sudaryti su jomis sąjungą. Deja, ne visos tautos linkusios taikiai su mongolais gyventi, todėl jiems tenka jas užgrobti. Galų gale, tą dieną yra skelbiami: Chanų-chanas (juo tapo mongolų vadas ir stovyklos komendantas Spyglys), geriausias karys pagal du kriterijus (Tailando vadovas ir mongolų karys), geriausia žmona (vietnamietė, vėliau tapusi mongole) ir fainiausias vaikas (japonas). Kadangi per visą karą yra skaičiuojami kiekvieno dalyvio ir kiekvienos tautos bendri taškai, tai pagal taškus laimi mongolai, surinkę 551 tašką! Taip išsiaiškinę laimėtojus visi iškeliauja praustis, o nusiprausę vėl renkasi prie laužo ir dainuoja.

Diena po karo yra gerojo darbelio diena. Jaunesnieji skautai vaikščioja po teritoriją ir renka šiukšles, o skautai ir patyrę skautai griebia kirvį, pjūklą ar kitą įrankį ir kerta šalia stovyklaviečių esantį šabakštyną.

Paskutinė pilna stovyklos diena yra skirta jomarkui (t.y. turgui). Nuo jauniausių skautų iki vadovų, visi perka ir parduoda prekes ir paslaugas. Atidarytas grožio salonas, net du masažo punktai, daromos tatuiruotės, buriama iš delno, parduodami lašiniai su agurkais ir toks nuostabus desertas „raganela“ labai panašus į šiuolaikinį „rafaelo“ tik tai dar skaniau! Net pats stovyklos komendantas daro paslaugą ir vežioja prie dviračio prikabintoje priekaboje vaikus nuo vieno punkto iki kito. Veikia akademikų loto, kur gali išlošti sidabrinį puodą, pilną kažko paslaptingo… To vakaro laužas – ypatingas. Jį veda patyrę skautai mokinęsi laužavedystės per visą stovyklą, kol turėjo laisvo laiko. Dabar, stovyklos pabaigoje jie yra tiek gerai išmokyti, kad laužas yra vienas geriausių stovykloje.

Paskutinį rytą visi atsikelia su liūdniausiom nuotaikom, nes visi žino, kas jų laukia po pietų. Graudžiai braukdami ašaras, skautukai atsisveikina vieni su kitais, pasikeičia telefonų numeriais, užsirašo vienas kito „facebook`ą“ ir išvažiuoja namo.

Visų skautų įspūdžiai buvo tik patys geriausi ir niekas net negalvojo sakyti kitaip. Sunku jiems buvo palikti tiek naujai sutiktus, tiek seniai pažįstamus draugus . Visi kartojo: „iki kitos stovyklos“, „susitiksime Jubiliejinėje stovykloje“. Kitais metais turi įvykti skautų Jubiliejinė stovykla „Gėrio pėdomis“ ir visi ištikimiausi skautai jos laukia.

Net devyni mūsų draugovės skautai stovykloje pakeitė kaklaraiščio spalvą, t.y. davė įžodį ir įgijo aukštesnį patyrimą – 1 – patyrusio skauto, 7 – skauto, 1 – jaunesniojo skauto. Džiaugiamės dar dviem naujais vadovais – sese Birute ir broliu Kęstučiu! Tad mūsų Skirgailos draugovė tapo stipresnė!

Dėkojame tėvams, kad davė pinigų stovyklos išlaidoms ir padėjo nuvykti ir parvykti iš Merkinės. Galėjome grožėtis nepaprastu Dzūkijos gamtovaizdžiu, bendrauti, patirti, augti…

sesė Rūta,
Žiežmarių Skirgailos draugovės patyrusi skautė

Jūsų komentaras